Kai buvau paauglė, nekenčiau sekmadienio iki negalėjimo. Sekmadienis man buvo tarsi ženklas, tarsi priminimas apie rytoj prasidedančią savaitę, kurios galo nematyti. Ši diena man keldavo pačias blogiausias emocijas: niurzgėdavau, liūdėdavau. Tam, kad atsikratyčiau viską aplink griaunančių jausmų sekmadieniui – prireikė labai daug laiko ir labai daug darbo su savimi.
Neslėpsiu, buvau iš tų žmonių, kuriem idealu – kai viskas suplanuota ir kiekviena kasdienybės akimirka maksimumaliai išnaudota. Dar ir dabar, atsigulusi miegoti, kartais pagaunu save galvojant, kad praėjusi diena buvo iššvaistyta. Bet juk taip nėra. Išmokau perbėgti dieną ne tik įvykių, bet ir emociniu atžvilgiu. Išmokau leisti sau „plaukti pasroviui“. Išmokau būti čia ir dabar. Išmokau atrasti laiko pabūti sau, su savimi ir dėl savęs. Išmokau leisti sau sustoti ir negalvoti nei atgal nei į priekį. Išmokau išgirsti save. Išmokau pasinerti į knygas taip, kaip dar nėra tekę. Taip viskas ir apsivertė.
Sekmadienis tapo mano savaitę vainikuojančia ramybės oaze. Sekmadienį paverčiau diena apie malonumus. Ir laikui bėgant suvokiau, kad nėra nieko romantiškesnio už septintą savaitės dieną. Atrodo sekmadienį viskas skaniau ir geriau. Laiką norisi sustabdyti ir ne todėl, kad rytoj pirmadienis, kad dar norisi savaitgalio, o todėl, nes sekmadienį viskas taip tikra!
Sekmadienis yra magija. Sekmadienis yra ritualams. Sekmadienis sudėlioja viską į vietas. Kaip ir rytas po vakaro.
Linkiu kiekvienam atrasti grožį smulkmenose, pamiršti jaudulį dėl pirmadienio ir pradėti mėgautis sekmadieniu!
| Kristina
